„Top Brass“ bijūnas išsiskiria unikalia žiedų spalva – švelniai rožiniais žiedlapiais ir ryškiai geltonu „karūnėliu“ centre. Ši veislė patraukli dėl atsparumo ligoms, kompaktiško, bet energingo augimo ir ilgo žydėjimo periodo. Dėl mažos priežiūros ir išskirtinio kvapo tai puikus pasirinkimas sodininkams, vertinantiems grožį ir patikimumą.
Viršutinio žalvarinio bijūno charakteristikos
Bijūną 1968 m. Jungtinėse Valstijose išvedė Charlesas Clemas, kryžmindamas įvairius bijūnus su veisle „Charlie White“. Į Rusijos valstybinį registrą jis buvo įtrauktas tik 2001 m. Nuo tada jis tapo gana populiarus tarp Rusijos sodininkų.
Rusijoje veislei žymėti dažniausiai vartojamas rusiškas pavadinimas, o angliška versija „Top Brass“ tarnauja kaip sinonimas.
Augalo ir gėlių aprašymas
Šis pieniškai žiedinis žolinis bijūnas dažnai sodinamas gėlynuose kartu su kontrastingų atspalvių gėlėmis. Jis taip pat auginamas skintoms gėlėms, nes žiedai puokštėse atrodo gražiai ir, tinkamai prižiūrimi, ilgai išlaiko šviežumą.
Skiriamieji bruožai:
- krūmai – kompaktiškas, bet galingas, pasiekiantis vidutinį apie 80–90 cm aukštį;
- ūgliai – stačias;
- stiebai – stiprus, elastingas ir tankiai lapuotas;
- lapai - tamsiai žalia, plunksniškai padalinta plačiomis skiltimis;
- gėlės – kilpinis, karūnos formos, didelis – iki 16–18 cm skersmens;
- spalvinimas – išoriniai žiedlapiai yra šviesiai rausvos spalvos, centre yra ryškiai geltona žiedlapių „vainikėlis“, o viduryje susidaro originalus rausvas rutulys;
- žiedlapiai – švelnūs, kuokeliai šviesiai geltoni.
Žydėjimo ypatybės
Viršutinė ežiuolė žydi vieną kartą, bet labai gausiai, 2–3 savaites birželio antroje pusėje. Žiedai ilgai išsilaiko ir nenubyra. Jų kvapas lengvas ir vos juntamas.
Pasibaigus žydėjimui ir nukritus žiedlapiams, rekomenduojama pašalinti išblukusius žiedynus, kad augalas išliktų stiprus ir sumažėtų ligų rizika.
Taikymas dizaine
Viršutiniai žalvariniai bijūnai dažnai sodinami šalia ryškiaspalvių gėlių, taip pat prie tvorų ir pavėsinių, apaugusių žaluma. Jie gražiai atrodo tiek kaip atskiri augalai, tiek kaip akcentas kraštovaizdžio kompozicijose.
Ši veislė dažnai naudojama alpinariumuose ir uolų soduose, sodinama palei sodo takus ir prie tvenkinių. Krūmai išlieka dekoratyvūs iki vėlyvo rudens ir suteikia puikų foną kitiems augalams.
Geri „Top Brass“ kaimynai yra:
- miniatiūriniai spygliuočiai (nykštukinės pušys, eglės, kėniai);
- rožės;
- malva;
- tulpės;
- nasturtė;
- floksai;
- daugiamečiai augalai su dekoratyviniais lapais: hosta, raugerškis, čiobreliai.
Reprodukcijos metodai
„Top Brass“ gali išauginti sėklas, tačiau dažniau dauginama vegetatyviai, nes sėklos ne visada išlaiko savo veislės savybes ir žydi tik po 4–5 metų nuo pasodinimo. Populiariausias būdas yra dalijimas. Tam naudokite subrendusį augalą, kuriam bent 4 metai, o dar geriau – 5–6 metai.
Padalijimo etapai:
- Atsargiai iškaskite aplink bijūną ir iškelkite jį iš dirvos, stengdamiesi nepažeisti šaknų, tada nukratykite dirvą.
- Aštriu peiliu šakniastiebį padalinkite į gabalus su keliais pumpurais ir jaunomis šaknimis, kurių ilgis ne mažesnis kaip 10–15 cm.
- Pašalinkite pažeistus ir senus fragmentus.
- Auginius 30 minučių panardinkite į kalio permanganato tirpalą ir apdorokite fungicidais.
Geriausias laikas dalinti „Top Brass“ yra nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Rečiau pasitaikantys dauginimo būdai yra stiebų auginiai ir sluoksniavimas.
Augančios taisyklės
Bijūnai sodinami nuo rugpjūčio iki spalio, o šaltesniuose regionuose – iki rugsėjo pabaigos. Nuo pasodinimo iki pirmųjų šalnų turėtų praeiti bent šešios savaitės.
Dirvožemio paruošimas ir sodinimo vietos pasirinkimas
Norint sėkmingai auginti „Top Brass“ bijūnus, svarbu kruopščiai paruošti dirvą. Augalai mėgsta purią, maistingą ir gerai drenuojamą dirvą. Prieš sodinimą rekomenduojama įterpti komposto arba humuso, kad pagerėtų derlingumas.
Augalas netoleruoja žemo gruntinio vandens lygio ar žemumų, nes jo šakniastiebis jautrus užmirkimui ir gali lengvai supūti. Jam labiau patinka saulėtos vietos su ryškia vidurdienio šviesa.
Nusileidimas
Pirkdami auginį iš medelyno, atkreipkite dėmesį, ar nėra puvinio ir mazginių sustorėjimų. Šakniastiebis turėtų turėti keletą atsitiktinių ūglių ir pumpurų, kad būtų užtikrintas sėkmingas atsigavimas.
Žingsnis po žingsnio nusileidimo algoritmas:
- Iš anksto paruoškite sodinimo duobę. Jos gylis ir skersmuo turėtų būti bent 50 cm, o didesniems padalinimams – apie 60 cm.
- Apačioje uždėkite drenažo sluoksnį iš keramzito, akmenukų, skaldytų plytų, skaldos arba žvyro. Tada įpilkite maistinių medžiagų sluoksnį – sodo dirvožemio, komposto, smėlio ir trąšų, tokių kaip superfosfatas arba medžio pelenai, mišinį.
- Ši kultūra nemėgsta gilaus sodinimo – padalintą dalį sodinkite ne giliau kaip 7 cm.
- Užpildykite duobę dirvožemio ir komposto mišiniu, gerai sudrėkinkite ir atsargiai sutankinkite rankomis.
- Sodinant karštu oru, paviršių mulčiuokite plonu komposto arba perpuvusio mėšlo sluoksniu, kad neišdžiūtų šaknys.
Praėjus savaitei po pasodinimo, į vandenį galite įpilti Kornevino, kad paskatintumėte šaknų formavimąsi. Sodindami grupėmis, nepamirškite, kad krūmai išsisklaidys, todėl tarp augalų palikite apie 1,5 metro atstumą.
Priežiūra po procedūros
Sėkmingam bijūnų augimui būtina visapusiška priežiūra, įskaitant keletą svarbių žemės ūkio praktikų. Laikantis šių rekomendacijų, sustiprinsite augalo imunitetą ir užtikrinsite sodrų žydėjimą.
Laistymas
Rūpinantis bijūnais, svarbu atsižvelgti į kelis svarbius dalykus. Pagrindiniai reikalavimai yra šie:
- augalą reikia reguliariai laistyti, tačiau stovintis vanduo yra nepriimtinas;
- Ypač svarbu laistyti pavasario augimo, žydėjimo, pumpurų formavimosi laikotarpiu ir sausu oru;
- Vasarą krūmus gausiai laistykite – maždaug 20 litrų vandens vienam krūmui per savaitę;
- Venkite vandens patekimo ant lapų, stiebų ir žiedų;
- Šaknys giliai įsiskverbia į dirvą, todėl paviršinis laistymas yra neefektyvus.
Artėjant rudeniui ir pradedant gelsti lapams, laistymo dažnumą reikia sumažinti. Palaistę švelniai supurenkite dirvą, kad išlaikytumėte drėgmę, ir pašalinkite piktžoles, nepažeisdami šaknų kaklelio. Mulčiui naudokite perpuvusį mėšlą, žievę arba žvyrą.
Viršutinis padažas
Iš daugiamečių žolinių gėlių bijūnai yra labai atsparūs ir reikalauja minimalios priežiūros. „Top Brass“ veislei, pasodintai derlingoje dirvoje, pirmuosius 2–3 metus tręšti nereikia.
Laikykitės šių rekomendacijų:
- Suaugusiems augalams azoto ir kalio reikia augimo pradžioje, o kalio ir fosforo – pumpurų formavimosi metu ir per visą vegetacijos sezoną. Azoto perteklius yra nepageidaujamas, nes padidina pilkojo puvinio riziką.
- Trąšas berkite vakare arba debesuotomis dienomis, kad augalai neišdžiūtų.
- Gerų rezultatų duoda lapų maitinimas – lapų purškimas boro rūgšties tirpalu (1 g 1 litrui vandens).
Formavimas
Pirmaisiais bijūno augimo metais ekspertai rekomenduoja pašalinti visus pumpurus. Vėlesniais metais, norint užtikrinti gausų žiedų žydėjimą, palikite po vieną pumpurą ant kiekvieno ūglio.
Pasiruošimas žiemai
Rudenį bijūnų stiebus ties žeme apkirpkite genėjimo žirklėmis arba palikite mažus kelmus. Kad išvengtumėte grybelinių ligų, dirvą apdorokite fungicidu, pvz., „Fitosporin“. Tada dirvą pabarstykite kaulų miltais ir pelenais (maždaug 10 kg vienam augalui) ir užkaskite.
Dirvai užšalus, ant viršaus užberkite perpuvusio arklių mėšlo. Tai maitina šaknis, skatina didelių pumpurų formavimąsi ir gausų žydėjimą. Augalas gerai toleruoja žiemą po sniegu, tačiau šaltuose regionuose arba kai nėra sniego dangos, rekomenduojama augalą uždengti specialiomis medžiagomis.
Kenkėjai ir ligos
„Top Brass“ veislė pasižymi geru imunitetu ir yra atspari daugeliui ligų. Pagrindinės grėsmės bijūnams yra grybelinės infekcijos ir vabzdžiai kenkėjai, kurie klesti stovinčiame vandenyje, pernelyg drėgnoje dirvoje ir staigiuose temperatūros svyravimuose.
Dažniausiai bijūnus paveikia šios ligos:
- Pilkasis puvinys (Botrytis paeonia). Tai sukelia pumpurų puvimą, patamsėjimą ir rudų dėmių atsiradimą ant lapų ir stiebų, o augalas greitai vysta ir nukrenta.
- Rūdys (Cronartium flaccidum). Ant lapų susidaro rudos dėmės, dėl kurių jie išdžiūsta.
- Miltligė (Erysiphales). Padengia lapus balta danga, mažina fotosintezę ir silpnina augalą.
- Septorinė lapų dėmėtligė (Septoria macrospora). Sukelia dėmėtumą ir lapų bei ūglių kritimą.
- Žiedinė mozaika (bijūnų žiedinės dėmėtligės virusas). Tai atrodo kaip šviesios dėmės su būdingu raštu. Tai nepagydomas virusas; užkrėstus augalus reikia sunaikinti.
Siekiant išvengti grybelinių ligų, augalą reikia apdoroti vario sulfato tirpalu (50 g 10 litrų vandens), palaistyti augalą ir dirvą aplink šaknis. Ne mažiau svarbios ir kitos priežiūros priemonės: savalaikis genėjimas, saikingas laistymas ir azoto trąšų naudojimo ribojimas.
Pavojingiausi kenkėjai yra skruzdėlės, baltasparniai ir amarai – jiems naikinti naudokite insekticidus. Nematodai, maži kirminai, kurie sukelia augalų sutankinimą ir silpnina augalą, gali pažeisti bijūnų šaknis. Norėdami juos naikinti, naudokite pesticidus, tokius kaip fosfamidas.
Privalumai ir trūkumai
Atsiliepimai
„Top Brass“ bijūnas yra atsparus ir patikimai žydi net sudėtingomis sąlygomis. Jo dideli, dvigubi žiedai ilgai išlieka švieži tiek ant krūmo, tiek nupjauti. Jį lengva prižiūrėti, todėl jis idealiai tinka tiek patyrusiems, tiek pradedantiesiems sodininkams. Grakšti išvaizda ir subtilus aromatas sukuria jaukią atmosferą.