Aspen cypiantis (fiddleback): grybo aprašymas ir augimo ypatybės

Skripica yra ketvirtos kategorijos valgomasis grybas, priklausantis Lactarius genčiai. Savo pavadinimą jis gavo dėl kepurėlės girgždėjimo, kai ją paliečia pašaliniai objektai. Kai kuriose šalyse skripica laikoma nevalgoma, tačiau paprastai ji laikoma sąlyginai valgoma, tai reiškia, kad ją galima valgyti tik išvirus.

Kiti grybų pavadinimai

Grybas buvo taip pavadintas, nes palietęs ką nors skleidžia girgždantį garsą. Šį pavadinimą davė žmonės; jis taip pat vadinamas:

• pienžolės;
• drebulės girgždėjimas;
• smuikas;
• veltinio pieno grybai;
• pieno grybai;
• girgždantis.

Savybės ir aprašymas

Grybas turi malonų grybų skonį ir aromatą. Žemiau aptarsime, kaip atpažinti ir suprasti, kad priešais jūsų kojas augantis grybas yra cypiantis grybas, nes jį galima lengvai supainioti su kitais panašiais grybais.

• Skrybėlė. Tankios konsistencijos, sausas ir mėsingas grybas siekia 6 centimetrus, bet kartais gali siekti 25 centimetrus. Jaunas grybas kepurėlė išgaubta ir įdubusi viduryje, kraštai užriesti į vidų. Senstant jis įgauna piltuvo formos išvaizdą su įtrūkusiais kraštais. Jaunas kepurėlė pieniška, bet senstant pagelsta arba įgauna ochros atspalvį su geltonomis dėmėmis. Grybo pavadinimas kilęs iš veltinio pavidalo paviršiaus, kuris girgžda palietus nagu, peiliu ar kitu panašiu įrankiu.
• Koja Jis nėra labai aukštas, apie 5 centimetrų aukščio ir maždaug 5 centimetrų storio. Jis tankus, tiesus ir lygus, šiek tiek smailėjantis po kepuraite.
• Celiuliozė Trapus, kietas, baltas augalas, lengvai lūžtantis švelniai paspaudus. Jis išskiria aitrias, pieniškai baltas sultis, kurios, veikiamos oro, pagelsta.
• Įrašai Reti, šiek tiek nukarę ant grybo koto. Grybui augant, žiaunos būna baltos, bet bręstant jos pagelsta.

Kada ir kur auga cypimasis?

Cypiantį grybą galima lengvai rasti nuo Vakarų Europos iki Tolimųjų Rytų. Kalbant apie miškus, šių grybų galima rasti:

• spygliuočiai;
• lapuočių;
• mišrus.

Jie klesti vietose, kur gausu samanų, senų lapų ir daug saulės šviesos. Grybas ypač mėgsta augti šalia drebulių ir beržų. Smuikiniai grybai paprastai auga didelėmis grupėmis, kuriose gali būti ir jaunų, ir subrendusių grybų. Retai grybas aptinkamas vienas.

Smuikinius grybus galite skinti nuo vasaros vidurio iki vėlyvo rudens; skaniausi ir sultingiausi grybai yra tie, kurie sunoksta vasaros pabaigoje.

Grybų valgomumas

Drebulės cypiantis ešerys priskiriamas sąlygiškai valgomiems gyvūnams ir neturėtų būti valgomas žalias. Nors jis nėra nuodingas ir nesukels rimtų pasekmių, gali sukelti pykinimą ir vėmimą.

Su kuo galima supainioti cypiantįjį?

Daugelis grybautojų klaidingai supainioja musmirę su žvynuota kepurėle ir jos nepastebi, bet tai gaila, nes žvynuota kepurė yra skani ir sveika. Grybautojai šį grybą taip pat gali supainioti su pieniniu grybu. Skirtumas tas, kad žvynuota kepurė yra kietesnė nei baltojo pieninio grybo. Jo kepurėlė neturi kutais. Žvynuotos kepurėlės kepurėlė yra beveik plastikinė, o pieniniam grybui taip nėra.

Pieninės kepurėlės žiaunos yra lengvesnės nei skripuno (smuikinio grybo). Pieninės kepurėlės minkštimas pradeda pastebimai tamsėti ten, kur jis plyšta, o skripuno (smuikinio grybo) minkštimas to neturi. Privalumas tas, kad skripunas neturi nuodingų ar kenksmingų panašių į save formų.

Teisingas apdorojimas

Parsinešus grybus iš miško namo, pirmiausia juos reikia surūšiuoti ir pašalinti prilipusius lapus bei kitus nešvarumus. Toliau jie nuplaunami ir mirkomi pasūdytame vandenyje. Po to grybus galima virti, kepti, troškinti, naudoti įvairiems padažams, džiovinti arba marinuoti, tačiau visa tai turi būti daroma prieš tai juos išvirus.

Mirkymas šaltame, švariame vandenyje trunka 5 dienas. Tai būtina, jei nuspręsite grybus marinuoti ar kitaip paruošti. Per šį laiką vandenį reikėtų kelis kartus keisti švariu vandeniu.

Nors grybuose yra daug naudingų medžiagų, juose taip pat yra kenksmingų komponentų, dėl kurių švieži grybai yra kartaus skonio. Tai ne tik skonio reikalas: vien verdant ar kepant šiuos grybus gali atsirasti pykinimas, vėmimas ir apsinuodijimas virškinamuoju traktu, todėl labai svarbu juos pirmiausia pamirkyti ir išdžiovinti arba marinuoti.

Taikymas medicinoje

Liaudies medicinoje naudojamas smuikinis grybas, gaminamas iš jo alkoholio tinktūros. Manoma, kad jis apsaugo nuo navikų ir kovoja su uždegimu. Grybas taip pat naudojamas kinų medicinoje: tepamas išoriškai kojų skausmui malšinti ir sausgyslių bei kaulų būklei gerinti.

Smuiko privalumai ir vertė

Visi nori gauti kuo daugiau naudos iš maisto, tačiau ne visi maisto produktai yra tuo turtingi, ko negalima pasakyti apie cypiančius grybus.

Tinkamai apdoroti grybai praranda savo kenksmingas savybes ir praturtina organizmą vitaminais, aminorūgštimis bei mikroelementais (magniu, kaliu, kalciu ir kitais). Skripicos grybuose yra 49 % angliavandenių ir 47 % baltymų. Jie tinka net ir besilaikantiems dietos, nes 100 gramų yra 22 kalorijos.

Grybų sudėtis:

• baltymai;
• riebalai;
• angliavandeniai;
• vanduo.

Mineralai:

• kalcis;
• kalis;
• geležis;
• magnis;
• fosforas;
• natrio;
• cinkas;
• varis;
• selenas;
• manganas.

Vitaminai:

• vitaminas C;
• tiaminas;
• riboflavinas;
• nikotino rūgštis;
• cholinas;
• vitaminas B6;
• betainas;
• vitaminas B12;
• vitaminas B;
• vitaminas E;
• riebalų rūgščių.

Reguliariai vartojant tinkamai paruoštus grybus, teigiamai paveiks virškinamojo trakto veiklą, pašalins blogąjį cholesterolį, sumažins cukraus kiekį kraujyje ir pagerins širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą.

Kontraindikacijos

Net ir sveiki žmonės neturėtų valgyti grybų dažnai ar dideliais kiekiais, nes jie laikomi sunkiu maistu skrandžiui. Juose taip pat yra daug baltymų, kurie labai apkrauna virškinimo sistemą.

Žmonės, turintys šių sutrikimų, turėtų vengti grybų:

• virškinimo sistemos ligų paūmėjimas;
• inkstų ir kepenų ligos;
• podagra;
• individuali netolerancija;
• vaikai iki 12 metų amžiaus;
• nėštumo ir žindymo laikotarpis.

Auga namuose

Auginti smuiko žolę paprasta – tereikia parduotuvėje nusipirkti paruoštos grybienos. Šis variantas yra patikimesnis ir paprastesnis, tačiau, deja, jis ne visur prieinamas.

Įsigijus grybieną, ji sumaišoma su preliminariu substratu (dirvos ir lapuočių medžių drožlių mišiniu). Tada surinkite lapus ir samanas iš miškų, kuriuose gausu žvynuotalapių grybų. Sėją reikėtų pradėti gegužės–rugsėjo mėnesiais.

Toliau, naudojant mieles ir cukrų, paruošiamas maistinių medžiagų tirpalas, o grybiena turėtų būti auginama dirvožemyje kuo arčiau miško dirvožemio.

Kai kurie grybautojai grybus sodina tokiu būdu: pernokusius grybus susmulkina į gabalus, sumaišo su durpėmis ir pjuvenomis, o tada palaisto maistinių medžiagų tirpalu. Indas uždengiamas dangčiu, jame praduriamos mažos skylutės ir paliekamas tris dienas 23 laipsnių Celsijaus temperatūroje.

Prieš pat sodinimą dirvožemis palaistomas kalkių tirpalu, praskiestu 50 gramų 10 litrų vandens. Arti lapuočių medžių iškasamos duobės ir į jas pilamas paruoštas substratas, užpildant ją iki pusės. Ant viršaus uždedama grybiena, o ant viršaus užpilamas paruoštas substratas. Galiausiai įberiama samanų ir lapų.

Cypianus taip pat galite auginti rūsyje arba pašiūrėje. Norėdami tai padaryti, pripildykite plastikinį maišelį cypiančių grybų ir pradurkite jame skylutes, kur augs grybai. Taip galėsite juos skinti iki penkerių metų iš eilės.

Nors ir nėra vieni skaniausių grybų, cypiantys grybai vis tiek yra valgomi. Juos galima lengvai supainioti su kai kuriomis piengrybių rūšimis, todėl svarbu žinoti, kaip atskirti cypinčius grybus nuo kitų grybų. Taip pat svarbu tinkamai paruošti cypinčius grybus, kad išvengtumėte virškinimo problemų.

Dažnai užduodami klausimai