Norėčiau papasakoti laimingą istoriją su liūdna pabaiga – apie nuostabų katiną vardu Milko, kurį mes visada vadindavome tiesiog „Brangiuoju“. Jis – europietiškas trumpaplaukis katinas, bet su laukinės katės prieskoniu. Tai ypač akivaizdu iš jo ilgų ausų.
Jis buvo labai užsispyręs, bet, kita vertus, taip pat ir malonus. Jei ko nors norėdavo, nenurimdavo, kol to negaudavo. Iš pradžių jis tik miaukėdavo, paskui rėkdavo, o kai tai nepadėdavo, prieidavo ir bandydavo tave pabučiuoti.
Jis buvo tikras plėšikas – išsipakavęs maisto produktus, įlipdavo į nerūpestingai ant grindų paliktą krepšį:
Tai tilps į grindų valymo kibirą:
Arba jis tiesiog išsitiesdavo ant kompiuterio stalo (jis tai darydavo dažnai, todėl nusprendžiau, kad berniukas mėgsta dirbti):
Labiausiai jis mėgo miegoti ant pufo, kuris ilgainiui tapo jo nuosavybe, ir ant šiurkštaus audinio užtiesęs seną vilnonį chalatą:
Ir vieną dieną jis įlipo į jau tuščią (reikėjo tik išpilti likusią) dėžę iš po užpildo:
Na, o čia jis tiesiog atsipalaiduoja:
Jis buvo nuostabus katinas, kuris net ir po kastracijos nepriaugo svorio, nes buvo labai aktyvus. Yra juokinga istorija: vieną pavasarį, kai jam buvo apie penkis mėnesius, nuvykome prie Azovo jūros kranto. Paplūdimys vis dar buvo tuščias, todėl ten buvo tik vietiniai šunys, ir gana dideli.
Tą dieną vežėmės savo katę į veterinarijos kliniką, kuri buvo už penkių minučių kelio pėsčiomis nuo jūros, tad nusprendėme užsukti. Iš pradžių bijojau, kad šunys mus užpuls, BET!!! Mūsų brangioji išsilaisvino ir nubėgo jų link. Šunys išsilakstė ir net nebandė prie jo artintis. Šį bruožą jis paveldėjo iš laukinių kačių, nes tik jos tokios drąsios ir agresyvios.
Deja, 2022 metais mūsų Milko žuvo per Mariupolio apšaudymą, bet jo atminimas gyvuos dar ilgai...