Beveik kiekvienuose kaimo namuose yra šuo. Tai ne užgaida, o tikras poreikis – kiemą reikia saugoti. Nors mažą šunį galima laikyti priekiniame kieme, sarginis šuo dažnai būna didelis, veislinis šuo, kurio gilus „ausmas“ gali ne tik užkirsti kelią vagystėms, bet ir jas atgrasyti.
Pas mus tas pats. Žulka gyvena arčiau centrinių vartų, o jos lojimas tėra signalas, kad kažkas įsibrauna į tvorą. O mes auginame savo alabajų Ladą rimtu sarginiu šunimi.
Mano tėvas labai myli piemenis, bet mums su jais kartais nesiseka: kartais jie būna kvaili, kartais nugaišta po skiepų. Prisimenu tik vieną protingą piemenę – Gerdą, ir tai buvo seniai.
Savo Alabajaus šuniuką įsigijome vasarį, kai jam buvo 1,5 mėnesio. Jis buvo toks mažas, šiltas džiaugsmo ryšulėlis. Ilgai ir sunkiai galvojome apie jo vardą – norėjome, kad jis perteiktų ir meilę, ir rimtumą. Naršėme internete, klausinėjome draugų ir galiausiai apsistojome ties Lada!
Ji buvo tokia miela – juokingas mažas meškiukas. Mes nedelsdami nuvežėme ją pas veterinarą apžiūrai ir pasui. Suteikėme jai visas reikalingas vakcinas ir nupirkome mišinukų. Veterinaras iš karto perspėjo, kad geriau šunį šerti specialiu maistu, o ne maisto likučiais nuo pietų stalo.
Būdama penkių mėnesių, Lada jau buvo gana didelė. Jos letenėlės atrodė ypač didelės! O eisena bylojo apie jos kilmę.
Lada yra labai protinga ir tokia pat gudri, kaip vaikas: ji mėgsta žaislus, dėmesį ir skanėstus. Jos pagrindinis racionas yra nebrangus sausas ėdalas. Nepaisant mažos kainos – apie 300 rublių, sauso ėdalo sudėtis įspūdinga: jame yra ne tik grūdų, bet ir mėsos bei žuvies su vitaminais ir mineralais. Sausas ėdalas yra didelis, maždaug lazdyno riešuto dydžio. Todėl mažoms veislėms ar labai jauniems šuniukams jį gali būti sunku ėsti.
Mes kruopščiai užtikriname, kad Lada visada turėtų šviežio, švaraus vandens – tai būtina šeriant ją sausu maistu.
Aš visada pasiimu savo mylimam šuniui skanėstų – nuperku specialių skanėstų arba tiesiog duodu jai mėsos gabalėlį. Vos tik privažiuojame prie mano tėvų namų, ji mus atiduoda džiaugsmingai lodama ir šokinėdama aukštyn žemyn. Taigi, mūsų atvykimas niekada nebūna staigmena jos tėvams.
Šuns malonios, spindinčios akys žavi, ir ji sustingsta laukdama, kad vėliau vėl atkreiptų į save dėmesį.
Anksčiau Lada buvo laikoma pririšta prie grandinės, bet dabar, kai jai aštuoni mėnesiai, ji gyvena narve. Naktį išleidžiame ją klaidžioti po visą kiemą. Vienintelis tėvų rūpestis – dresūra. Mama nerimauja, kad jei šuo staiga išbėgs iš kiemo, užpuolimo atveju ji negalės jo fiziškai atitraukti nuo žmogaus ar gyvūno. Todėl ją reikia profesionaliai dresuoti. Didelės veislės šunys turėtų paklusti šeimininko balsui, o ne jėgai.
Net ir dabar, kai ji žaidžia su manimi, ji pavojinga: kandžiojasi neryžtingai, bet palieka mėlynes ant mano rankų ir kojų. O jei ji staiga pribėgs iš užnugario, trenks letenomis man į nugarą ir parvers net mano vyrą! Ji linksminasi, bet mūsų jėgos nebėra lygios.
Niekada nemaniau, kad galiu taip mylėti šunį. Bet man taip trūksta šios mažos mergaitės! Vos tik ji atvyksta, mes iškart apsikeičiame meile – teigiamomis emocijomis mums abiem.
Labai tikiuosi, kad toks linksmas ir žaismingas paauglys šuniukas užaugs protingu ir atsakingu šunimi.