Arbūzų derlius man kone kužda negaišti laiko ir pasigaminti uogienių žiemai. Mama juos konservuodavo griežinėliais trijų litrų stiklainiuose, o močiutė marinuodavo mediniuose indeliuose. Valgiau juos vaikystėje, bet dabar nemėgstu – nesuprantu to saldžiarūgščio skonio, o tiesiai iš indelio jie pilni dujų! Kaip sako tėtis, jie puikiai tinka žiemos vakarienei su namine, o negeriantys nesupras. Jis, žinoma, juokauja.
Nusprendžiau žengti dar vieną žingsnį ir pabandyti išvirti arbūzų uogienę. Net ne iš arbūzų, o iš jų atraižų – žievelių. Tam nupjoviau žaliąją žievelę ir išlyginau kraštą iš minkštimo pusės. Žieveles supjausčiau 0,5 cm storio juostelėmis.
Apytikslis arbūzo žievelės pjovimas uogienei
Sudėjau gabalėlius į emaliuotą puodą ir pabarsčiau cukrumi santykiu 1:1. Ant silpnos ugnies užvirinau uogienę ir troškinau dar 20 minučių.
Tuo metu žievelės buvo išleidusios sultis, o jų konsistencija pasikeitė į skystą. Patys batonėliai tapo permatomos auksinės spalvos. Atrodė, kad jie plūduriuoja meduje.
Kitą dieną vėl troškinau uogienę, šį kartą apie valandą. Galiausiai pagal skonį įbėriau citrinos rūgšties. Manau, būtų buvę geriau įdėti keletą citrinos griežinėlių, bet tuo metu jos neturėjau.
Mišinį supilsčiau į mažus stiklainius.
Arbūzų uogienė
Uogienę suvyniojau į antklodę ir, kai ji visiškai atvėso, padėjau į šaldytuvą. Vienas stiklainis buvo pusiau pilnas, tad negalėjau atsispirti pagundai paragauti uogienės.
Konsistencija primena skystą medų, o atrodo taip gražiai ir apetitiškai! Įdėkite jį į gražią vazą ir nustebinkite savo svečius! Tai tikra akių šventė.
Bet skonis neįprastas. Negaliu sakyti, kad esu sužavėta, bet nesigailiu nei ingredientų, nei sugaišto laiko. Vaikai mielai valgė varškę su uogiene ir mirkė į ją blynus. Jiems labai patiko! Jie sakė, kad reikia pagaminti daugiau stiklainių. Taigi, taip ir darysime – bus mažas vasaros gabalėlis žiemą.
Pabandysiu keletą variantų: su cinamono lazdele, su citrina, ir dar noriu įdėti graikinių riešutų. Bus skanu!