2020-ieji... gatvės ištuštėjusios... visi sėdi savo urvuose
Šie keliamieji metai skiriasi nuo ankstesnių dėl naujos rykštės – koronaviruso. Ačiū Dievui, mes nesusirgome, kaip ir mūsų draugai kaime, bet saviizoliacija mums gerokai pervargo nervus!
Mūsų kaime yra tik kelios įprastos maisto prekių parduotuvės, kuriose yra standartinis maisto prekių pasirinkimas, kelios buitinės valymo priemonės, keli kaliošai ir kojinės. Nėra jokių „Magnit“, „Pyaterochka“ ar net specializuotų parduotuvių! Mes važiuojame į kaimyninį kaimą pirkti tokių prekių kaip drabužiai, indai, naminių gyvūnėlių ėdalas ir vaistai. O pavasarį jie paskelbė karantiną!
Kasdien po kaimą važinėdavo patruliai, tikrindami, kaip laikomasi saviizoliacijos. O, kaip mums buvo sunku! Negalėjome išleisti karvių į ganyklą... Išleisti į lauką suartus arklius buvo draudžiama, o pašarų atsargos senka mūsų akyse.
Ir sakoma, kad kaime lengva gyventi, nes viskas tavo! Mes, žmonės, galbūt ir galėtume save išmaitinti, bet pirmiausia reikia pamaitinti vargšus. O tada ateina pavasario pabaiga: naujo derliaus nebėra, o senojo jau nebėra. Lūžio taškas yra sunkiausias laikotarpis.
Tad kreipėmės pagalbos į kaimynus ir draugus, kurie neturėjo karvių ar kitų sodybų. Rinkome daržovių ir vaisių lupenas bei maisto likučius utilizavimui. Iš parduotuvės užsisakėme pigiausius grūdus (gyvuliams grynumas ir malimo lygis nėra svarbūs). Namuose rūsyje perrūšiavome visas likusias žiemos atsargas – šiek tiek sau, likusią dalį – ūkiui.
Kai tik šieno lauke paaugdavo liucerna ir kita žolė, juos pradėdavo po truputį šienauti, kad paįvairintų plonosios mitybą.
Kol liucerna jauna, jos nereikia džiovinti, bet kai ji pradeda žydėti, po derliaus nuėmimo ji paprastai paliekama džiovinti saulėje 5–7 valandas. Priešingu atveju karvės gali „išpūsti“ – jų skrandyje kaupiasi fermentacijos dujos, kurios kartais net sukelia mirtį.
Karvės vargsta vien su šienu. Todėl jos labai apsidžiaugė sulaukusios pirmųjų cukinijų! Taigi, iš visų šių „turtų“ pasigaminome pašaro. Stengėmės subalansuoti racioną.
Aš jums išsamiau papasakosiu, kaip mes maitinome savo gyvūnus tokiomis ekstremaliomis sąlygomis (galbūt kam nors, neduok Dieve, tai pravers):
- Kiaulėms Grūdai buvo mirkomi verdančiame vandenyje per naktį, o ryte, atvėsus, į košę buvo įpilama indų ploviklio (natūralu, nenaudojant chemikalų), likusio maisto ir smulkintų daržovių. Kartais košė buvo verdama tiesiai su lupenomis, prieš pat verdant įberiant šiek tiek druskos. Šis pašaras buvo duodamas du kartus per dieną. Be to, kartą per dieną jie stengėsi kiaules pavaišinti šviežia žole – dažniausiai piktžolėmis iš daržo.
- Karvėms Prieš melžimą jie paruošdavo sausų grūdų ir šviežių lupenų mišinį. Pietų metu pastatydavo lovį su supjaustytomis cukinijomis, pabarstydami jas trupučiu pašaro likučių. Ryte ir vakare į ėdžias įdėdavo šieno. Žolės nebuvo gausu, bet net ir nedidelis kiekis padidindavo pieno primilžį.
- Paukštis Maitinome juos kviečių gabalėliais, sumaišytais su smulkintomis daržovėmis ir smulkinta žole. Jei mesi jiems visas lupenas, jie jas tiesiog sutryptų į purvą, o tai mums abiem nebenaudinga.
- Katės ir šunys Maitindavome juos nuo savo stalo arba vaišindavome koše, sumaišyta su šviežiu pienu. Atrodė, kad šie gyvūnai ne kenčia, o yra patenkinti esamomis aplinkybėmis.
Pandemijos pabaigoje mūsų klėtys spindėjo švarios – neliko nė grūdo. Taip tyliai išsilaikėme tris mėnesius. Bet dabar mane persekioja baimė, kad vėl viskas bus uždaryta. Kiekvieną kartą eidami į turgų, visada pasiimame papildomą maišą pašarų. Laikysime juos atsargai.
Štai jis – mūsų ūkis ganykloje po karantino sušvelninimo. 
