Tinkamas tręšimas yra vienas iš pagrindinių sėkmingo graikinių riešutų auginimo veiksnių. Tręšimo laikas ir tipas lemia ne tik medžio sveikatą ir atsparumą ligoms, bet ir derliaus kokybę bei kiekį. Svarbu kruopščiai išstudijuoti pagrindinius tręšimo etapus, trąšų rūšis ir maistinių medžiagų naudojimo ypatumus skirtingais metų laikais.
Kodėl taip svarbu tręšti augalą?
Skirtingai nuo sodo kultūrų, soduose auginami medžiai retai tręšiami – ir dažnai be reikalo. Pagrindinės savybės:
- Riešutmedžiams būdinga galinga šaknų sistema, kuri giliai įsiskverbia į dirvą ir plačiai plinta. Tačiau maistines medžiagas jie gali gauti tik iš pačios dirvos. Jei dirva nualinta, medis auga lėtai ir neduoda vaisių. Tinkamas tręšimas padeda subalansuoti augimą ir sustiprinti medį.
- Kartais graikiniai riešutai sodinami ant buvusių komposto krūvų, kuriose gausu azoto. Tačiau tokiais atvejais daigai greitai išsitempia, nusilpsta ir lengvai lūžta vėjyje. Kad to išvengtumėte, juos reikia sutvirtinti kuolais, o dirvą papildyti kalio ir fosforo trąšomis.
- Reguliarus tręšimas taip pat padidina atsparumą kenkėjams: pavyzdžiui, amonio sulfatas sumažina alkūnių daromą žalą. Pirmaisiais metais naudojamos trąšos stiprina medieną ir padeda jai subręsti žiemai, padidindamos medžio atsparumą žiemai.
Vaisius vedantys riešutai sunaudoja daug maistinių medžiagų, ypač auginami komerciniais tikslais. Kad medis neišeikvotų ir duotų vaisių dešimtmečius (įprastas riešutmedis duoda vaisių 70–80 metų), jį reikia reguliariai tręšti.
Kaip iš medžio galima suprasti, ar jam reikia maistinių medžiagų?
Augalai reaguoja į maistinių medžiagų trūkumą ar perteklių išoriniais požymiais. Atidus sodininkas gali nustatyti, ko tiksliai trūksta arba, atvirkščiai, ko dirvožemyje yra per daug, pagal vainiko išvaizdą, ūglių būklę ir lapus. Svarbu laiku atpažinti šiuos signalus, kad būtų galima pritaikyti priežiūrą ir palaikyti augalo sveikatą.
Perteklius
Graikinis riešutmedis pradeda aktyviai leisti daugybę ūglių, daugiausia vertikalių, labai padidėja mažų šakų skaičius, o laja išsiplečia į šonus. Tai pavojinga dėl dviejų priežasčių:
- nesubrendusi mediena tampa trapi;
- Karūna gali lūžti nuo savo svorio, todėl reikia kontroliuoti per didelį augimą.
Tuo pačiu metu medis sparčiai auga, bet neduoda vaisių, todėl vaisių arba visai nėra, arba jų būna labai mažai.
Kadangi dirbtinai nualinti dirvožemio neįmanoma, su šiuo reiškiniu reikėtų kovoti reguliariai genint, „įpjovant“ – nupjaunant žievę, o vėliau ją padengiant derva, kad būtų apribotas maistinių medžiagų patekimas į tam tikras medžio dalis, ir kitais lajų formavimo būdais.
Be to, „riebūs“ medžiai šeriami tik fosforo ir kalio trąšomis, vengiant azoto trąšų, tokių kaip salietra. Graikiniai riešutai yra jautrūs pažeidimams, todėl genint būtinai naudokite sodo dervą arba, kraštutiniais atvejais, aliejinius dažus.
Trūkumas
Pagrindiniai maistinių medžiagų trūkumo graikinių riešutų dirvožemyje požymiai yra keli veiksniai. Pagrindiniai simptomai yra šie:
- priešlaikinis lapų pageltimas;
- kiaušidės vytimas;
- augimo sulėtėjimas;
- miršta nuo jaunų ūglių.
Pagrindiniai graikinių riešutų mitybos poreikiai
Norint visapusiškai vystytis ir reguliariai derėti, pasėliui reikalingas subalansuotas mineralų rinkinys, kuriame kiekvienas elementas atlieka savo funkciją.
Pagrindinės savybės:
- azotas – užtikrina aktyvų lapų ir ūglių augimą;
- fosforas – skatina šaknų vystymąsi ir žiedpumpurių formavimąsi;
- kalis – padidina atsparumą ligoms ir padeda medžiui lengviau atlaikyti šalnas.
Taip pat svarbūs mikroelementai, ypač geležis, magnis ir cinkas – nuo jų priklauso derliaus kokybė ir kiekis.
Maistinių mišinių rūšys
Norint išlaikyti graikinių riešutmedžių sveikatą ir produktyvumą, svarbu ne tik žinoti, kokių maistinių medžiagų jiems reikia, bet ir kokia forma jas naudoti. Yra keletas maistinių medžiagų mišinių rūšių – nuo organinių iki kompleksinių mineralinių trąšų. Kiekvienas variantas turi savo savybių ir tinka skirtingiems medžio vystymosi etapams.
Organinis
Organinės trąšos yra suskaidytos arba perdirbtos augalinės ir gyvūninės atliekos. Jos apima šias rūšis:
- Mėšlas. Galima naudoti šviežią arba perpuvusį. Tinka naudoti šviežią arklių mėšlą – paskleiskite jį aplink medžio kamieną ir įmaišykite į dirvą.
Geriausia pirmiausia kompostuoti karvių mėšlą. Nenaudokite šviežio kiaulių mėšlo ar paukščių išmatų dėl didelės jų koncentracijos – naudokite juos tik kaip tirpalus arba kompostą. - Kompostas. Tai supuvusių augalų liekanų, mėšlo, maisto likučių ir kitų organinių medžiagų mišinys. Kompostuotas jis tampa visaverte trąša.
- Durpės. Ypač vertingos yra žemai esančios perpuvusios durpės. Įmaišykite jas į organinius mišinius, dažniausiai kartu su kompostu.
- Medienos pelenai. Jis gaunamas deginant sausas šakas, lapus arba malkas. Jame yra kalio, kalcio ir kitų naudingų elementų. Anglies ar iškastinio kuro pelenai netinka trąšoms – juose nėra maistinių medžiagų ir jie naudojami tik dirvožemio struktūrai gerinti.
Mineralai
Augalui ypač reikia mikroelementų, tokių kaip cinkas, magnis, boras ir manganas. Organinės trąšos nesuteikia pakankamai šių maistinių medžiagų, todėl medžiams reikia papildomų mineralinių trąšų.
Po graikinių riešutų medžiu paprastai dedama:
- amonio nitratas – iki 6 kg per metus;
- Superfosfatas - apie 10 kg per metus;
- kalio druska - apie 3 kg;
- amonio sulfatas – iki 10 kg;
- cinko ir magnio sulfatai – 2,5 g vienam kvadratiniam metrui šaknų zonos.
Kompleksas
Šios formulės sujungia kelias maistines medžiagas, supaprastindamos tręšimą ir subalansuodamos dirvožemį.
Šie mišiniai apima:
- nitroamofoska ir nitrofoska – sudėtyje yra azoto, fosforo ir kalio skirtingomis proporcijomis, tinka skirtingiems medžių vystymosi etapams;
- amofosas ir diamofosas - aprūpinti augalus azotu ir fosforu.
Yra specializuotų trąšų su pridėtais mikroelementais, tokiais kaip boras, cinkas ar magnis, specialiai sukurtos vaisių ir riešutų augalams.
Jaunų ir subrendusių medžių šėrimo niuansai
Sodindami graikinį medį, pirmiausia jį patręškite. Bent dvi savaites prieš persodinimą į sodinimo duobę įberkite:
- humusas – 10 kg;
- medžio pelenai – 200 g;
- Superfosfatas – 200 g.
Uždenkite mišinį plonu įprasto dirvožemio sluoksniu, kad apsaugotumėte šaknis nuo nudegimų. Taip tręšiant, medžiui paprastai nereikės papildomų trąšų ateinančius 2–3 metus.
Vėliau, per pirmuosius dešimt augimo metų, kasmet į medžio kamieno apskritimo kvadratinį metrą įterpkite 3–4 kg mėšlo arba humuso.
Jei nėra organinių medžiagų, jas galima pakeisti mineralinėmis trąšomis:
- 60 g amonio sulfato;
- 35 g amonio nitrato;
- 80 g superfosfato;
- 15 g kalio druskos – tam pačiam plotui.
Skirtinguose regionuose ir skirtinguose dirvožemiuose
Graikinių riešutų tręšimas labai priklauso nuo dirvožemio tipo ir regiono klimato sąlygų. Skirtingoms vietovėms reikalingi individualūs tręšimo metodai:
- Įjungta Kubanas ir Kaukazo regionai Rudeninio arimo metu kas ketverius metus į hektarą įterpti iki 20 tonų mėšlo. Kasmet įterpti mineralinių trąšų: 5–8 centnerių superfosfato ir 1–1,5 centnerio kalio druskos į hektarą. Antrojo kultivavimo metu įberti 1,5 centnerio amonio salietros.
- Į Vidurinė zona Smėlinguose dirvožemiuose pavasarį, prieš prasidedant vegetacijos sezonui, po kiekvienu medžiu pabarstykite 1,5 kg amonio salietros, o nuėmus derlių – 4 kg superfosfato.
- Į Centriniai Juodosios Žemės regionai Graikiniai riešutai mažiau reiklūs papildomoms trąšoms. Per pirmuosius 3–5 metus į medžio kamieno ratus pakanka įberti 1–2 kg salietros ir kas ketverius metus patręšti kompostu arba superfosfatu.
Riešutmedžiai mėgsta neutralų arba šiek tiek šarminį dirvožemį, kurio pH yra nuo 6 iki 8,2. Jei dirvožemis rūgštus, jį reikia reguliariai kalkinti. Rūgštingumą galite nustatyti patys, naudodami dirvožemio ekstraktą ir lakmuso popierėlį.
Optimalus tręšimo grafikas: sezoninės ypatybės
Tinkama mityba yra graikinių riešutų sveikatos ir derėjimo pagrindas. Medžio poreikiai skiriasi priklausomai nuo sezono, todėl tręšimas turėtų būti laipsniškas ir gerai apgalvotas. Azotas yra būtinas pavasarį, saikingas vasarą, o pasiruošimas žiemai – rudenį.
Pavasarį
Prieš prasidedant vaisiui, graikiniams riešutams ypač reikia azoto. Todėl maždaug nuo kovo iki balandžio pradžios po kiekvienu medžiu patręškite šiomis trąšomis:
- amonio nitratas – apie 300 g;
- mėšlas arba humusas – 5 kg 1 kv. m.
Trąšas naudokite dviem etapais, kas 20–25 dienas. Antrą kartą naudokite salietros mišinį su trečdaliu fosforo ir kalio (superfosfato ir kalio druskos). Antrą kartą paskirstykite į griovelį aplink medį ir gausiai palaistykite, kad trąšos ištirptų.
Vasarą
Azoto trąšų naudoti vaisių augimo laikotarpiu draudžiama. Papildomas trąšas naudokite tik tuo atveju, jei medis yra neišsivystęs arba serga. Jauniems daigams, kurie dar nesudavė vaisių, vasarą galima naudoti:
- apie 4 kg salietros vienam augalui;
- Superfosfatas, kurio dozė priklauso nuo dirvožemio tipo.
Rudenį
Prieš prasidedant žiemai, graikinių riešutų medžiui svarbu sustiprėti ir sukaupti maistines medžiagas. Nuėmus derlių, kiekvienam kvadratiniam metrui kamieno apskritimo po kiekvienu medžiu patręškite šiomis trąšomis:
- Superfosfatas – 20 g;
- kalio druska – 15 m.
Taip pat naudinga mulčiuoti dirvą humusu (3–4 kg kvadratiniam metrui). Regionuose į šiaurę nuo Lipecko mulčiuoti kasmet, o pietiniuose regionuose ir neturtingose dirvose – kas 2–3 metus. Derlingose Voronežo ir Tambovo sričių juodžemėse mulčiuoti kas 4–5 metus.
Dažniausios sodininkų klaidos ir naudingi patarimai
Pradedantieji sodininkai dažnai susiduria su sunkumais augindami graikinius riešutus. Dažnos klaidos apima tręšimo problemas:
- Azoto perdozavimas. Per didelis azoto trąšų kiekis skatina nereikalingų ūglių augimą, todėl medis tampa antsvorio priežastimi. Vasarą, vaisių nokimo laikotarpiu, ypač pavojinga tręšti salietra arba koncentruotomis organinėmis medžiagomis (pvz., vištų mėšlu), nes gali masiškai nukristi neprinokę riešutai.
Norint išvengti problemų, pavasarinį tręšimą rekomenduojama pradėti kuo anksčiau, o vasarą azoto trąšų geriau visai nenaudoti – sezono pradžioje priimtina ant sniego pabarstyti salietros. - Trąšų trūkumas skurdžiuose dirvožemiuose. Jei trūksta maistinių medžiagų, medžiai prastai vystysis, o ant lapų atsiras šviesių dėmių – tai chlorozės, kurią sukelia chlorofilo trūkumas, požymis. Tokiais atvejais svarbu padidinti azoto dozę ir įterpti magnio bei kalcio trąšų.
- Nepakankamas laistymas. Augalai trąšas pasisavina tik ištirpusioje formoje. Todėl po trąšų panaudojimo labai svarbu palaikyti pakankamą dirvožemio drėgmę – po kiekvieno panaudojimo reikia laistyti.
Dabartinės tręšimo rekomendacijos yra šios:
- Naudojant sausas trąšas (pavyzdžiui, superfosfato ar salietros granules), net ir drėgnoje dirvoje, gausiai palaistykite, kad maistinės medžiagos ištirptų ir pasiektų šaknis.
- Jei naudojate tirpalą, sumaišykite jį su laistymu. Po to mulčiuokite plotą aplink medžio kamieną.
Dažnai užduodami klausimai
Šiame skyriuje pateikiami atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus apie graikinių riešutmedžių priežiūrą ir maitinimą. Čia rasite rekomendacijų, kaip pasirinkti trąšas, auginimo sąlygas ir kitus svarbius aspektus, kurie padės užtikrinti sveiką augimą ir gausų derlių.
Kaip maitinti graikinius riešutus pavasarį?
Pavasarį, kovo mėnesį, vaismedžius reikia tręšti azotu: šarminiame dirvožemyje – amonio sulfatu, o neutraliame arba silpnai rūgščiame – kalcio amonio nitratu. Vienam daigui azoto reikia maždaug 100 g.
Ko nemėgsta graikinis riešutas?
Riešutmedžiai neauga vietose, kuriose yra daug drėgmės arba pernelyg rūgštus dirvožemis. Tokiomis sąlygomis medis auga lėtai ir duoda mažai vaisių. Geriausias riešutmedžiams dirvožemis laikomas mišinys su dideliu molio kiekiu ir nedideliu kiekiu smėlio.
Ar galima naudoti medžio pelenus?
Taip, medžio pelenuose gausu kalio ir kitų naudingų mikroelementų. Rekomenduojama naudojimo norma yra 200–300 g 1 kvadratiniam metrui medžio kamieno ploto.
Tinkamai parinktos ir laiku naudojamos trąšos padeda graikinių riešutmedžių pilnaverčiam vystymuisi, sustiprina jų šaknų sistemą ir padidina atsparumą žiemai. Tinkamo tręšimo gairių laikymasis skirtingais augimo etapais leidžia daugelį metų gauti stabilų ir gausų derlių. Tinkama mityba užtikrins medžio ilgaamžiškumą ir vaisėjimą.