Mūsų platumose randame gana neįprastą persiką – plikąjį. Tai reiškia, kad vaisiaus paviršius visiškai be būdingo pūkelio. Jis turi pavadinimą: nektarinas. Pavadinimas kilęs iš didelio cukraus kiekio, panašaus į nektarą. Tačiau mažai kas tiksliai žino, koks tai vaisius ir kuriai šeimai jis priklauso.
Kas yra plikas persikas?
Nektarinas yra persikų porūšis, priklausantis erškėtinių (Rosaceae) šeimai, tačiau tiksli vaisiaus kilmės etiologija nežinoma. Pagal oficialią botaninę klasifikaciją jis priklauso persikų porūšių grupei ir verčiamas kaip „plikavaisis“.
Kaip atsirado nektarinas?
Persiko ištakos siekia Kiniją, kur pirmieji Yutao paminėjimai siekia beveik penkis tūkstančius metų. Sakoma, kad būtent tada persikas buvo sukryžmintas su kinine slyva, todėl jo odelė tankesnė ir lygesnė, primenanti slyvą.
Kitos istorinės savybės:
- Laikydamiesi hibridų teorijos, selekcininkai aktyviai kryžmina persikus su kitais augalais, kurdami naujas nektarinų veisles. Dažniausiai šie eksperimentai atliekami su įvairiomis slyvomis, vyšnių slyvomis ir abrikosais. Kartais naudojami migdolai, todėl išvedamos veislės, kurių skonis ir valgomumas apima ne tik minkštimą, bet ir kauliuką.
- Manoma, kad kininis nektarinas atsirado atsitiktinai: ant medžio, vedančio įprastus persikus, tarp „plaukuotųjų“ arba vietoj jų atsirado „pliki“ vaisiai. Ši mutacija greičiausiai atsirado dėl prisitaikymo prie naujų aplinkos sąlygų. Tai patraukė senovės sodininkų dėmesį, kurie pradėjo sąmoningai auginti šiuos neįprastus persikus. Šią teoriją patvirtina faktas, kad net ir šiandien ant persikų krūmų kartais galima rasti lygių vaisių.
- Pirmieji nektarino paminėjimai anglų literatūroje siekia XVII amžių, kai jis buvo laikomas egzotišku „gamtos išradimu“. Į Rusiją šis vaisius buvo atvežtas tik XIX amžiuje, dviem šimtmečiais vėliau nei paprastasis persikas. Tačiau tikrąją tarptautinę šlovę nektarinui pelnė XX amžius, kai selekcininkai sukūrė veisles su dideliais vaisiais, leidžiančias juos auginti pramoniniu mastu.
Kodėl plikieji persikai yra geresni nei pūkuoti persikai – pagrindiniai skirtumai
Nektarinai yra atsparesni temperatūros svyravimams nei persikai. Dėl tvirto minkštimo jie geriau tinka ilgalaikiam laikymui ir transportavimui. Kalbant apie skonį, ekspertai pažymi, kad persikai turi klasikinį medaus saldumo skonį, o nektarinai – ryškesnį ir intensyvesnį saldumą, su maloniu aromatiniu poskoniu.
Kuo skiriasi vaisiai?
Svarbiausias skirtumas tarp šių dviejų vaisių yra paviršiaus tipas – plaukuotas ar plaukuotas. Tačiau vaisiai turi ir kitų skirtumų:
- Persikų odelė yra plona, trapi membrana, padengta daugybe trumpų, minkštų ir pūkuotų šerelių. Šie šereliai apsaugo vaisių nuo pažeidimų ir apsaugo nuo vabzdžių bei patogenų. Odelės spalva svyruoja nuo šviesiai geltonos ir rausvos iki rūdžių ir raudonos.
Po šiuo kevalu slypi minkštas, sultingas ir beveik purus minkštimas, kuris tirpsta ant liežuvio, nors jame yra ir kietų skaidulų. Vaisiaus centre yra didelis, raukšlėtas kauliukas. - Nektarinai pasižymi ryškesne, kontrastingesne raudonai bordo spalva, nors tai netaikoma visoms veislėms. Jų odelė nėra be pūkelių, bet tvirta ir elastinga, todėl mažiau linkusi lūžti nei persikų.
Nektarino minkštimas kietesnis, šiek tiek mažiau sultingas, gelsvai oranžinio atspalvio. Šie vaisiai mažiau saldūs, bet turtingesni maistinėmis medžiagomis, atsparesni pažeidimams transportavimo metu ir ilgiau laikosi.
Kuo skiriasi medžiai?
Persikų krūmai yra platesni, siekiantys iki 7 metrų aukščio ir pločio, ir pasižymi padidėjusiu atsparumu žemai temperatūrai. Nektarinai, kita vertus, yra kompaktiškos formos ir užima mažiau vietos sode.
Ką pasirinkti?
Pasirinkimas priklauso nuo asmeninių pageidavimų – vieni renkasi saldesnius, tačiau puresnius vaisius, kiti – šiek tiek rūgštoką skonį ir lygią odelę. Kalbant apie sodininkystę, abi veislės laikomos lengvai auginamomis, tačiau plikasis persikas, skirtingai nei įprasta veislė, galioja daug ilgiau, o tai svarbu komerciniam auginimui.
Nors nektarinų priežiūra beveik identiška persikų priežiūrai, yra keletas unikalių savybių. Nektarinai yra labai atsparūs kenkėjams ir ligoms, be to, jie greičiau atsigauna po žiemos šalčių.
Plikasis persikas jau seniai yra įprastas vaisius mūsų lentynose ir sodininkystės įmonėse, tačiau daugelis jį vis dar laiko egzotišku. Jis panašus į paprastąjį persiką, kuriai priklauso nektarinas.