Valentino serbentų charakteristikos, jų privalumai ir trūkumai

„Valentina“ – unikali auksinių serbentų veislė, pasižyminti dideliu derlingumu, puikiu skoniu ir dekoratyvumu. Jos vidutinio dydžio krūmai atsparūs šalčiui, karščiui ir daugumai ligų, todėl tinka auginti įvairiuose regionuose. Tinkamai pasodinus ir kruopščiai auginant, šis derlius duos gausų derlių.

Veislės aprašymas ir kilmės istorija

Ši veislė buvo sukurta sukryžminus „Juodojo milžino“ ir „Ariadnės dovanos“ veisles. Prie jos kūrimo dirbo selekcininkai L. S. Sankinas, V. S. Salykova ir I. P. Kalinina, dirbantys Federaliniame Altajaus agrobiotechnologijų moksliniame centre. 2007 m. pasėlis buvo patvirtintas naudoti.

Skiriamieji Valentinos bruožai:

• Bušas - Vidutinio dydžio, siekiantis 2,5–3 m aukštį. Forma vidutiniškai plinta, ūgliai ploni, tiesūs, rudos spalvos, matiniai ir be brendimo.
• Lapai - Trijų skiaučių, vidutinio dydžio, lygus ir matinis, sodrios žalios spalvos. Lapo kraštuose esantys dantys trumpi, aštrūs ir nelenkti.
• Gėlės – Jie yra vamzdinės formos ir ryškiai geltonos spalvos. Centre dominuoja vainikėlis, kuris gali būti rausvas arba žalsvas.
• Uogos - Jie yra juodos spalvos, apvalios ovalios formos ir sveria apie 1,4 g. Odelė vidutinio storio, o minkštimas tankus, sultingas ir aromatingas.

Dėl didelio pektinų kiekio vaisiai pasižymi puikiomis stingimo savybėmis.

• cukrų – 10,2 %;
• rūgštys – 2,4 %;
• vitaminas C – 44,1 mg%;
• karotino – 5,2 mg%.

Serbentų savybės

Ši veislė laikoma greitai augančia, vėlai nokstančia veisle. Jos išskirtinis bruožas yra vienodas uogų nokinimas, kuris žymiai supaprastina derliaus nuėmimo procesą.

Kitos savybės:

• Valentina demonstruoja didelį produktyvumą, pasiekdama 142 centnerius iš 1 hektaro.
• Derlius yra savaime sterilus, todėl vaisiams reikalingas kryžminis apdulkinimas su kitomis serbentų rūšimis.
• Krūmai yra atsparūs šalčiui ir sausrai, todėl juos galima sėkmingai auginti įvairiomis klimato sąlygomis.

Veislė pasižymi stipriu atsparumu daugumai ligų ir kenkėjų, tačiau jos atsparumas raudoniesiems tulžies amarams yra vidutinis.

Valentinos taikymas

Auksiniai serbentai laikomi universalia veisle. Jų uogos tinka valgyti šviežias, gaminti desertus, kompotus, uogienes ir sultis. Vaisius galima užšaldyti, išsaugant jų skonį ir maistines savybes.

Šio uoginio augalo lapai plačiai naudojami liaudies medicinoje dėl didelio vitaminų ir mikroelementų kiekio. Iš jų gaminami nuovirai ir užpilai, kurie padeda nuo peršalimo ir stiprina imuninę sistemą.

Augantys serbentai

Daigams sodinti rinkitės saulėtą, nuo stipraus vėjo apsaugotą vietą. Lengvas pavėsis yra priimtinas, tačiau norint gauti maksimalų derlių, krūmus sodinkite gerai apšviestose lysvėse.

Dirva turi būti derlinga, puri ir neutrali arba silpnai rūgšti (pH 5–5,5). Stovinčios vietos netinka, nes perlaistymas gali neigiamai paveikti augalo šaknų sistemą.

Vietos paruošimas:

• 2–3 savaites prieš sodinimą iškaskite dirvą iki 30–40 cm gylio, pašalinkite piktžoles ir daugiamečių augalų šaknis.
• Kiekvienam kvadratiniam metrui įpilkite 10–15 kg perpuvusio mėšlo arba komposto, 200–300 g medžio pelenų ir 30–40 g superfosfato. Tai aprūpins daigą reikalingomis maistinėmis medžiagomis.
• Jei vietovėje linkusi stovėti vanduo, įrenkite drenažo sistemą arba pasodinkite augalą pakeltoje vietoje.

Žingsnis po žingsnio instrukcijos:

1. Iškaskite 40–50 cm pločio ir gylio duobę. Tarp krūmų palikite bent 1,5–2 m atstumą, kad jie per daug nesutankėtų.
2. Ant dugno supilkite humuso ir derlingos žemės mišinį.
3. Daigą įdėkite į duobę 45° kampu, kad paskatintumėte papildomų ūglių augimą. Šaknies kaklelį įdėkite 5–7 cm žemiau dirvos lygio.
4. Šaknis atsargiai užberkite dirvožemiu, lengvai sutankindami, kad neliktų tuštumų.
5. Krūmą gausiai laistykite, naudodami 10–15 litrų šilto vandens.
6. Medžio kamieno ratą mulčiuokite 5–7 cm storio durpių, komposto arba perpuvusių pjuvenų sluoksniu, kad išlaikytumėte drėgmę.
7. Viršutinius ūglius apkirpkite, palikdami ne daugiau kaip 3–4 pumpurus. Tai padės augalui greičiau įsišaknyti.

Tinkama augalų priežiūra yra raktas į gerą būsimą derlių. Laikykitės standartinių žemės ūkio praktikų:

• Laistymas. Serbentus reikia reguliariai laistyti, ypač žydėjimo, uogų formavimosi ir nokimo metu. Laistykite kartą per 7–10 dienų, priklausomai nuo oro sąlygų. Sausringu laikotarpiu laistymo intervalą sutrumpinkite iki 5–7 dienų. Vienam krūmui užpilkite 20–30 litrų vandens. Laistykite į vageles arba duobutes aplink augalus, vengdami lašėjimo ant lapų.
• Viršutinis padažas. Norint intensyvaus augimo ir didelio derliaus, daigą tręškite 3–4 kartus per sezoną. Prieš pumpurų skleidžiantis, naudokite azoto trąšas (15–20 g karbamido arba amonio nitrato). Prieš žydėjimą naudokite organines medžiagas (devynių žiedų užpilą, paukščių išmatas) arba kompleksinius tirpalus (nitroamofoską).
  Uogų nokimo metu veiksmingos kalio (30–40 g kalio sulfato) ir fosforo (50 g superfosfato) trąšos. Rudenį, nuėmus derlių, tręškite medžio pelenais (200–300 g) arba kompleksinėmis trąšomis uogoms.
• Apipjaustymas. Ši procedūra padeda formuoti krūmą, pašalinti senas ir ligotas šakas bei skatinti naujų augimą. Pavasarį, prieš pumpurų sprogimą, nugenėkite sausus, pažeistus ir silpnus ūglius. Vasarą, nuėmus derlių, jei reikia, nugenėkite šakas, trukdančias oro cirkuliacijai. Rudenį pašalinkite senus ūglius (vyresnius nei 5 metų), palikdami 8–12 įvairaus amžiaus pagrindinių ūglių.
• Dirvožemio priežiūra. Reguliariai šalinkite piktžoles, nes jos konkuruoja su augalu dėl maistinių medžiagų. Po kiekvieno laistymo supurenkite dirvą iki 5–7 cm gylio, kad šaknys geriau patektų deguonimi. Švelniai dirbkite prie šaknų kaklelio, kad nepažeistumėte šaknų.

Aplink medžio kamieną užberkite 5–7 cm gylio organinių medžiagų (durpių, komposto, humuso, šiaudų) mulčio. Mulčias sulaiko drėgmę, neleidžia augti piktžolėms ir gerina dirvožemio struktūrą. Mulčią berkite pavasarį, kai dirvožemis įšyla, ir atnaujinkite sezono metu.

Reprodukcijos metodai

Galite patys padidinti sodinukų skaičių namuose. Yra keletas veiksmingų metodų, tinkančių įvairaus patyrimo sodininkams. Kiekvienas metodas turi savo specifinių savybių, tačiau visi jie užtikrina sėkmingą naujų augalų įsišaknijimą ir vystymąsi.

Populiarūs dauginimo būdai:

• Sluoksniuojant. Pavasarį sveiką ūglį palenkite link žemės, įtvirtinkite jį negiliame vagelyje ir užberkite derlinga žeme. Visą sezoną reguliariai drėkinkite ir tręškite įsišaknijimo vietą. Rudenį arba kitą pavasarį atskirkite įsišaknijusį ūglį nuo motininio augalo ir persodinkite jį į nuolatinę vietą.
• Auginiai. Rudenį arba ankstyvą pavasarį nupjaukite 15–20 cm ilgio ūglius su keliais pumpurais. Auginius įsodinkite į derlingą dirvą kampu, palikdami viršutinį pumpurą virš paviršiaus. Kad sėkmingai įsišaknytų, reguliariai laistykite ir uždenkite.
  Per metus augalai įsišaknys, po to galėsite juos persodinti į vietą.
• Padalijus krūmą. Šis metodas naudojamas augalui atjauninti. Iškaskite jį ir padalinkite į kelias dalis, kiekvieną su šaknimis ir ūgliais. Padalintas dalis nedelsdami pasodinkite į paruoštas duobes.

Privalumai ir trūkumai

Sodininkai renkasi Valentino serbentus dėl daugybės jų privalumų. Svarbu juos ištirti prieš sodinant.

Augalas neturi daug neigiamų savybių. Sodininkai dažniausiai atkreipia dėmesį į jo jautrumą drėgmės stresui uogų nokimo metu, galimą sumažėjusį derlių sodinant pavėsyje ir į tai, kad norint suformuoti krūmą, jį reikia reguliariai genėti.

Atsiliepimai

„Valentina“ – populiari veislė, kuriai būdingas nedidelis priežiūros poreikis ir didelis derlius. Ji traukia sodininkus dėl vienodo uogų nokimo, atsparumo nepalankioms sąlygoms ir universalumo. Įprasta priežiūra, įskaitant laistymą, tręšimą ir purenimą, padės pasiekti gerą derlių.

Dažnai užduodami klausimai